KRAUNASI ...

NACIONALINIS ŽALOS IR SKOLŲ IŠIEŠKOJIMO CENTRAS

 

     
 

Aštri tema

GYVENIMAS VIRŠUM BEDGNĖS

„Skurdas - giliausia bedugnė iš visų: į ją galima kristi visą gyvenimą“, taip savo išmintį kompanionams dėstė didysis kombinatorius Ostapas Benderis. Skolos, pasirodo, gali būti ne mažesne bedugne.

Skolų ir skolininkų skaičius augs ir šiemet
x  Kreditų vadybos paslaugas teikiančios bendrovės „Lindorff“ duomenimis, net pusė (52 proc.) bendrovės administruojamų skolininkų mano, kad turėti vieną ar kelias skolas yra normalu. Nors prognozuojama, kad šiemet dar labiau griežtės kreditų išdavimo sąlygos, tačiau gyventojų skolos augs ir toliau. „Skolų skaičiaus mažėjimo galime tikėtis tik nuo 2012 metų“, - mano „Lindorff“ filialo Lietuvoje generalinė direktorė Sigutė Seemann. Pasak jos, šiemet skolos neapmokėjimo laikas ilgės ir todėl daugeliui įmonių dar aktualesnėmis taps skolų administravimo, išieškojimo paslaugos, suteikiamos kitų bendrovių.
x Pernai „Lindorff“ filialui Lietuvoje buvo perduota 58 proc. daugiau fizinių asmenų skolų ir beveik dvigubai (94 proc.) daugiau juridinių asmenų skolų. Vidutinė skolos suma pernai, palyginti su 2008 m., padidėjo 67 proc. Taip pat sumažėjo skolų grąžinimo koeficientas: 2008 m. jis buvo 36 proc., o 2009 m. – tik 13 proc.
x  Pagal skolų skaičių pernai Lietuvos gyventojai daugiausia įsiskolinimų turėjo už telekomunikacijų paslaugas (60 proc.);  finansų institucijoms  ir prekybos įmonėms teko tik kas penkta skola. O pagal skolų dydį didžiausios skolos tenka finansų institucijoms (57 proc.), telekomunikacijų bendrovėms (27 proc.) bei prekybos įmonėms (16 proc.).

Skolininkų - jau arti 200 tūkstančių
x Didžiausią skolininkų registrą Lietuvoje sukūrusios bendrovės „Creditinfo“ Lietuva“ duomenimis, šių metų sausį šalyje užregistruoti 187 tūkst. fiziniai asmenys - skolininkai. O turint omenyje, kad Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių yra apie 1,4 mln., išeina, kad beveik kas septintas šalies gyventojas yra kažkam skolingas (bent jau oficialioms verslo institucijoms).
x O bendra gyventojų skola jau perkopė 1,2 mlrd. Lt, komentuoja situaciją Alina Bueman, minėtos bendrovės kredito rizikos valdymo ekspertė. Šią milijardinę skolų „kuprą“ dalijasi: finansų sektorius (bankai bei lizingo kompanijos) - 988 mln. Lt, greituosius kreditus išduodančios kompanijos - 131 mln. Lt ir skolos likutis tenka komunalinius patarnavimus teikiančioms įmonėms. Praeitų metų gale, minėtos kompanijos duomenimis, kredito rinka Lietuvoje kiek stabilizavosi, tiksliau, jei bendra skolų suma ir dar kiek auga, tai besiskolinančiųjų skaičius jau nusistovėjo.
x Mūsų vyrai - žymiai rizikingesni už moteris: jų skola vidutiniškai siekia 4 300 Lt, moterų - 3 200 Lt. Pati pavojingiausia kreditus imančių asmenų grupė, pasak A.Bueman, vyrai nuo 25 iki 36 metų. Pavojingiausia, nes nemaža dalis asmenų iš minėtos grupės jau yra pakliuvę į užburtą skolų ratą: jie senas skolas nuolat dengia vis imamomis naujomis paskolomis. Kiek laiko, kantrybės  (ir nervų, be abejo) užteks šitaip gyventi su skolų kilpa ant kaklo tūkstančiams mūsų tautiečių - kol kas nepasakys niekas. Beje, šiuo požiūriu iš visų Lietuvos miestų išsiskiria Akmenė: ten daugiausiai ir yra užregistruota asmenų, kurie gyvena „nuo skolos iki skolos“. Gal netrukus šis šiaurės Lietuvos miestas ims garsėti ne tik didžiausiu nedarbo lygiu, bet ir beviltiškų skolininkų armija?
x. Tad minėta ekspertė  daro nelinksmą išvadą: šis sunkmentis pristabdė tik skolininkų skaičiaus augimą, bet ne bendrą skolų sumos didėjimą. Ir kas bus, kai šimtai ar tūkstančiai tų „amžinųjų“ skolininkų jau nebegalės suktis toje nenutrūkstančioje vis naujų skolų-paskolų karuselėje?

Jauni žmonės neišlaiko išbandymo paskolomis
x. Tokią taip pat nelinksmą išvadą  pateikia Inga Žemaitienė, skolų administravimo firmos „Gelvora“ komercijos direktorė. Ir argumentuoja tai tokiais faktais bei skaičiais.
x Vien minėtos bendrovės skolininkų sąrašuose „puikuojasi“ per 100 tūkst. skolininkų. Ir nuo pernai metų ypač krenta į akis skaičius žmonių, nesugebančių atiduoti pinigų, pasiskolintų iš taip aktyviai besireklamuojančių greituosius kreditus suteikiančių bendrovių. Ir, pasak I.Žemaitienės,  pagal augimo tempus minėtas skolininkų kontingentas gerokai lenkia kitų kategorijų skolininkus (paėmusius kreditus bankuose ar pasinaudojusių lizingo bendrovių paslaugomis). Nors apskritai, priduria apšnekovė, kol kas jie jaučia skolų bei skolininkų augimą visuose kreditų teikimo sektoriuose: ir bankų, ir lizingo bendrovių, ir komunalinių firmų ir - jau minėtų greitųjų kreditų.
x. Dauguma tokių skolininkų - jauni didmiesčių gyventojai, kurie labai jau neatsargiai priima greituosius kreditus dalijančių firmų reklamas, taip primenančias tokio liūdnai pagarsėjusio „banko“ „Sekundė“ reklamą: „Reikia pinigų? Pinigų - yra!“. Besiskolindami net ir nedideles sumas, pastebi finansų direktorė, šie jauni asmenys labai jau lengvabūdiškai pasirašinėja paskolų sutartis, net neįsigilindami: ten minimi procentai yra metiniai, mėnesiniai ar savaitiniai? Kitas lengvabūdiškumas - labai lengvai pradelsiamos tokios sutartys. O tuomet minėtos bendrovės ir ima tokiems prasižengėliams skaičiuoti: procentai, skolos, delspinigiai. Ir skola ima augti kaip nuo kalno riedantis sniego kamuolys. O kaip tokią išaugusią skolą gražinti? Paprastai, net nesitariant su vyresniais, einama „lengviausiu“ keliu: praeita skola „gesinama“ imama nauja. Kiti net įsigudrina per vieną dieną apibėgti net  kelias tokias greitųjų kreditų bendroves - kol šios dar neapsikeitė tarpusavyje savo klientų (ir ypač- skolininkų) sąrašais.
x. O laiku neapmokėtų greitųjų kreditų „šeifas“, pasirodo, yra labai ilgas. Juk visos finansų ar komercijos sferose dirbančios įmonės nuolat keičiasi skolininkų sąrašais. Kurie saugomi, beje, 10 metų. Tad net viena laiku neapmokėta greitojo vartojimo paskola net ir po kelerių metų gali tapti rimta kliūtimi, norint gauti banke kreditą butui įsigyti ar automobilių salone - pirkti automobilį. Ir pagal kreditavimo taisykles tai padaryti atsisakanti įmonė neprivalo jums paaiškinti savo neigiamo atsakymo motyvų.

Pradelstos skolos pasekmė - turto areštas
x Pastaruoju metu hipotekos įstaigos bankų prašymu areštuoja vis daugiau turto. Ir pirmiausiai, aišku, nekilnojamojo, - butų, namų bei žemės sklypų. Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis,  pernai  areštuota 894 bankams įkeisti butai, kai tuo tarpu 2008 m. tokių atvejų tebuvo apie 304. Dar smarkiau šoktelėjo areštuotų sklypų skaičius: 2 493 ir 693 atitinkamai. O bendrą kylančią areštuoto turto bangą geriausiai nusako minėtos įstaigos Turto arešto aktų registre įregistruotų dokumentų skaičius: jei užpernai tokių būta 74 597, tai jau pernai - 121 189. Žodžiu, areštuoto turto padidėjimas šoktelėjo beveik dvigubai. Įdomu, koks šis šuolis bus šiemet?
Areštavus turtą, hipotekos teismas suteikia skolininkui 30 dienų laikotarpį skolai grąžinti. Jam to nepadarius, kreditorius vėl kreipiasi į teismą dėl skolos išieškojimo, paprastai turtą parduodant iš varžytynių.
x Trys šalyje veikiantys stambiausi bankai (SEB, Hansabankas bei DnB NORD) dar pernai pasirengė galimai areštuoto nekilnojamojo turto „griūčiai“ - įkūrė antrines įmones nekilnojamajam turtui perimti bei realizuoti. Ekspertų vertinimais, būtent bankai ir apsaugo NT rinką nuo staigesnio kainų „čiuožimo“ žemyn. Juk jei jie imtų išpardavinėti perimtą už skolas NT turtą žymiai mažesnėmis, nei dabartinėmis rinkos kainomis, minėtoje rinkoje kiltų tikras kolapsas. Kurio bene rimčiausia pasekmė būtų visų didžiausių šalies statybos firmų bankrotas - juk jos visos „sėdi“ bankų kišenėse, prisiėmusios iš jų kreditų ir nebegalėdamos dabar nei tęsti statybų, nei išparduoti jau pastatytų butų (nes tie patys bankai labai jau sunkiai suteikia kreditus gyventojams). Kol kas bankams prilaikyti NT kainas sekasi, tačiau kas garantuos, kad taip bus ir ateityje?
x  Kaip NT agentai su oponentais ginčijosi:
2008 m. pradžia: agentai - NT pigti negali, jų oponentai - pigs; rezultatas: metų gale NT atpigo.
2009 m. pradžia: agentai - NT pigs ne daugiau 5-10 proc., jų oponentai - pigs 50 proc; rezultatas: metų gale NT atpigo 30 - 35 proc.
2010 m. pradžia: agentai - NT jau nebepigs, jų oponentai - pigs dar trečdaliu; metų gale NT...(prognozę įrašykite patys).
x Dar vienas „naivus“ klausimas. Kartas nuo karto vis pasigirstant debatams, kad reikia pagaliau ir Lietuvoje (nes beveik visoje Europoje jis yra) įvesti NT mokestį, šie ginčai stebuklingu būdu kažkieno vis „nugesinami“. Vieni spėja - tai turčių darbas: pusdykiai priskombinavę NT, jie tiesiog neturės ženklių sumų mokėti už sklypus paežerėse ar pilaites priemiesčiuose. O gal tikresnė kita versija - bankai stabdo minėto įstatymo priėmimą? Juk ką jie tuomet veiks su perimtais šimtais ar tūkstančiais NT vienetų? Juk per metus visko neišparduosi (o turto perėmimo procesas eina nenutrūkstamai), vadinasi, gali tekti mokėti. Ir - daug.

Gerokai sumažėjo norinčių pirkti išsimokėtinai
x Pamenate, kai dar „visai neseniai“ reklama mus viliojo neribotomis galimybėmis įsigyti išsimokėtinai visas prekes ir paslaugas - nuo automobilių ir turistinių kelionių į egzotiškus kraštus iki baldų ar patalynės.
"Nulinis" pabrangimas bei kitos patrauklios išperkamosios nuomos sąlygos tūkstančius smulkių pirkėjų Lietuvoje įtikindavo, kad iš tiesų tik šitaip ir reikia pirkti bei apskritai gyventi - nuolat skolinantis. Paskui žmones į skolas klimpo ir įmonės, išsimokėtinai įsigijusios technikos bei įrangos.
x. „Atsipagiriojimas“ šioje sferoje atėjo beveik tuo pat metu, kai ėmė leistis ir NT kainų burbulas. Jei dar 2007 m. išperkamosios nuomos rinka sparčiai augo, tai 2008 metais ji grįžo į 2006 m. lygį. Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis, minėtais metais pirkimo išsimokėtinai rinka nedidėjo, o metų pabaigoje dėl ekonominės šalies padėties pokyčių bei sumažėjusio vartojimo ji netgi šiek tiek sumažėjo - beveik iki 11 mlrd. Lt. O pernai, deja, šis skaičius buvo dar gerokai mažesnis. Mat sunkmečio ir masinės bedarbystės kamuojami pirkėjai vis rečiau drįsta pirkti į skolą. O gerokai sugriežtinus pirkimo išsimokėtinai sąlygas, vis dar pasitaikantis pirkėjų optimizmas greitai išgaruoja išgirdus neigiamą atsakymą: bankas negali finansuoti jų norimo pirkinio. Todėl pernai gyventojai išsimokėtinai pirko mažiau absoliučiai visko. Juk vien ko vertas naujų automobilių pardavimų smukimas: jis krito daugiau nei dviem trečdaliais (juk ne visi ir tais „visuotinio klwestėjimo“ laikais galėdavo iš karto sumokėti visą sumą).

Tas „saldus“ žodis varžytynės...
x Iki 1990 metų šis žodis buvo sutinkamas tik grožinėje bei istorinėje literatūroje. O nevykėlį socializmą vėl pakeitus „geram ir senam“ kapitalizmui, minėta savoka vėl įgavo savo kūną. Juk laisvos rinkos sąlygomis visi negali būti vien tik nugalėtojais. Kažkas turi ir pralaimėti. O už klaidas reikia mokėti. Ir pirmiausiai - bet kokiu likvidžiu turtu. Taip šalyje vėl atsirado antstoliai su jų veikimo mechanizmu: už skolas areštuotas ir neišpirktas turtas parduodamas iš varžytynių.
x Jei kas mano, kad varžytynėse galima labai pigiai įsigyti butą ar automobilį, turi nusivilti. Deja, antstoliai taip nesielgia. Jie net teigia, kad vadinamųjų rinkos kainų (tokiu būdų pardavinėjant butus) šiuo metu apskritai nėra. Jei butas standartinis, jo kaina nsutatoma lyginamuoju metodu, įvertinus pasiūlą pagal laikraščių skelbimus. O jei kyla ginčas su parduodamo turto savininkais (tai būna nedažnai), skiriama ekspertizė. Todėl kai kurie pardavėjai varžytynes išnaudoja kaip savotišką rinkodarinį įrankį: o gal kas susigundys tarimai labai pigiai tokiu būdu parduodamu būstu? Deja, tokių naivuolių atsiranda labai mažai. O ir tie susiduria su labai nepatrauklia sąlyga: už varžytynėse įsigytą turtą reikia iš karto sumokėti visą sumą. O juk tiek pinigų šiais laikais didžioji dauguma iš mūsų neturi. O ir bankai teikia paskolas tokiems tikslams žymiai ir žymiai sunkesnėmis sąlygomis. Tad varžytynėse kai kurie pirkėjai gali dairytis tik „specifinių“ prekių, tarkime, reto sportinio inventoriaus (jachtos, katerio, motociklo) ar antikvariato.
x Patys bankai taipogi visai neskuba perimti iš savininkų butų ar namų ir juos pardavinėti patiems ar per varžytynes. Mat tuomet, bankams tektų ir patiems mokėti už komunalines paslaugas bei (jei toks mokestis bus įvestas) - ir NT mokestį. Todėl bankai, derėdamiesi su skolininkais, čia demonstruoja begalinį lankstumą - o papildomos išlaidos  (perimamo areštuoto turto atveju) užsikraunamos tik kraštutiniu atveju.
x Ko padaugėjo varžytynėse - tai žemės sklypų. Mat žmonės ar įmonės, anksčiau įvairiems tikslams prisipirkę žemės, skuba tokiu NT atsikratyti. Mat jei butą ar namą dar galima išnuomoti, tai su sklypu šiuo atveju nėra ką daryti. Tai, beje, keičia ir šiandienos folklorą: posakį „Ko nusiminęs, lyg žemę pardavęs?“ keičia dabartinis - „Ko nusiminęs, lyg žemės prisipirkęs/nepardavęs?“
x. Matyt, visiems bankams bei lizingo bendrovėms reikalai iš tikrųjų einasi nekaip, jei šios įmonės bendromis pastangomis neseniai įkūrė internetinę parduotuvę - tinklalapį www.banksale.eu Čia parduodamas pats įvairiausias minėtų įmonių už skolas iš juridinių asmenų perimtas turtas - nuo patalpų iki organizacinės technikos. Tik, aišku, šio tinklalapio nesistengiama pernelyg reklamuoti - juk visiems ir taip aišku, kad jis sukurtas ne iš gero gyvenimo.
Arūnas Marcinkevičius

 

Į skolų kilpą įtraukti šimtai tūkstančių žmonių
Praeitą kartą su finansų analitiku Vladimiru Trukšinu kalbėjome apie pinigų upes. Pasirodo, tos „upės“ ne tik gaivina, o, virtusios pelkėmis“, skandina šimtus tūkstančius mūsų piliečių.

2009-ieji: kreditinio atsikvošėjimo metai
Visi mes puikiai pamename, kokioje euforijoje gyveno mūsų šalis 2005 - 2008 metais. BVP - auga, atlyginimai - taip pat, statybose besisukiojančių kranų - tiesiog galybė, o bankuose išduodamų kreditų srautas, regis, niekada neišseks. Jokie blaivūs perspėjimai, retsykiais nuskambėdavę žiniasklaidoje, neišsklaidė to daugumos iš mūsų apimto „rožinio“ susižavėjimo: atseit, ekonominis pakilimas vyks be galo ir tik - kylančia linija. Deja, 2009-ieji išsklaidė tas „amžinojo pavasario“ iliuzijas. Pasirodo, kapitalizmas vystosi ciklais ir niekas tų ekonominio pakilimo bei nuosmukio fazių nepanaikino. Taigi, kokioje situacijoe atsidūrė didesnė pusė suaugusių mūsų valstybės piliečių? Tapusių bankų įkaitais vos ne iki gyvos galvos tikrąja to žodžio prasme. Pailiustruoti tai konkrečiais faktais bei skaičiais į pagalbą kviečiamės jau kartą kalbintą finansų analitiką bei statistiką Vladimirą Trukšiną, šioms sferoms paskyrusį visą savo gyvenimą.
Taigi, pasak mūsų pašnekovo, per 9 praeitų metų mėn. vidaus kreditas sumažėjo beveik 3,3 mlrd. Lt, arba – 4,4 proc. Dėl to galima papriekaištauti šalyje veikiantiems bankams, kurie, iki 2008 m. vidurio beatodairiškai dalinę kreditus, staiga (be jokių įtikinamų paaiškinimų!) sugriežtino skolinimą ir tokios taktikos laikosi iki šiol. Pabandykite dabar gauti kretitą būstui įsigyti ir jūs įsitikinsite, kaip nenoriai šiuo metu bankai tai daro. Kur gi ne: NT rinkoje tebesitęsia kainų nuosmukis ir parduoti (su pelnu) namą ar butą darosi problematiška net ir bankams. Nors jų paskola nei anuomet, o juo labiau- dabar niekada neviršijo pusės NT vertės.
Taigi, beveik penkerius praėjusius metus dosniai teikę paskolas, bankai išmokė Lietuvos žmones ir verslą gausiai skolintis, net ne visada realiai galvojant apie skolų grąžinimą. Taip besivadovaudami populiariu lozungu „gyvenk šiandien, o mokėk rytoj“ daugiau nei pusė (net 55 proc.) užimtųjų šalies ūkyje (tai yra, darbingo amžiaus piliečių) tapo bankų skolininkais - priklausomi nuo bankų. Tai puikiai iliustruoja ši lentelė:

                                               2003   2008  2009 09  2008/2003  2009/2008
Fiziniai asmenys, tūkst. vnt.       165    776    764    4,7 k. - 1,5 %
Jų vidutinė skola, tūkst. Lt         14,6   36,7   36,1   2,5 k. - 1,6 %
Juridiniai asmenys, tūkst. vnt.    12,2   29,8   28,8   2,5 k. - 3,4 %
Jų vidutinė skola, tūkst. Lt         744    1356  1313  1,8 k. - 3,2 %
Šaltinis: LBA interneto svetainė.

Misija įmanoma ar neįmanoma: kaip grąžinti paskolą?
Kita vertus, pastebi pašnekovas, skolų grąžinimas bankams ir pernai, ir šiemet vyksta, nors ir  sunkiai, skausmingai. Bet jis vyksta! Ir tam panaudojami ne tik kas mėnesį uždirbami pinigai (atskaitymai iš atlyginimų), bet ir einamosiose sąskaitose bei vienadieniuose indėliuose laikomi namų ūkių pinigai.
Užtat dabar, pastebi V.Trukšinas,  bankai, nuo ankstesnių metų vos nepagrindinės savo veiklos (paskolų išdavimo) persiorientuoja į vos ne priešingą veiklą: jie ima ,,mokyti“ savo gausius skolininkus kaip grąžinti kažkada šiems taip dosniai dalintas paskolas. Tik jau su visai kitokio pobūdžio „poveikio priemonių“ rinkiniu: su antstolių pagalba, su turto areštais bei bankrotais ir pan. Vien tik pernai butų areštuota 3,3 karto daugiau, nei 2008 m. Ir - analogiškai - Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba iš žmonių dėl bankų veiklos gavo beveik 5 kartus daugiau skundų.
Beje, priduria V.Trukšinas, kol kas sėkmingiausiai grąžinamos skolos, suteiktos verslui, ir ypač tos, kurios suteiktos efektyviam verslui. Deje, jau grėsminga ryškėja ,,sunkių“ paskolų dalies didėjimas, t. y. paskolų, suteiktų ne ekonominei veiklai  vystyti. Tai yra tos paskolos, kurių grąžinimui pinigus skolininkai privalo uždirbti kažkur kitur (pvz., paskolos būstui įsigyti pinigų paskolos grąžinimui niekaip neuždirba).
Deja, ekspertas prognozuoja: tokių ,,sunkių“ paskolų grąžinimas bankams kels vis daugiau konfliktinių situacijų ir - net su tragiškomis baigtimis. Ir ne visada vien tik bankų skolininkams. Didės bankų spaudimas jų skolininkams, skolų gražinimas virs jų išieškojimu. Ir kas garantuos ar bent prižiūrės: ar bankai skolininkų atžvilgiu visada elgsis teisėtai (nors jie yra skolinimo sutarčių autoriai, kurias skolininkai pasirašinėjo ne visada suvokdami tai, kas ten parašyta, ypač smulkiu šriftu)? Ir ar bankai išliks teisingi bei korektiški dažnai jau beviltiško skolininko atžvilgiu?
Nors, pastebi V.Trukšinas, sumažėjęs kreditavimas šalies viduje (dėl tų pačių skolų grąžinimo) jau paveikė ir bankų retoriką: šie jau kalba apie kažkokį skolinimo liberalizavimą. Tačiau tai menta paguoda 764 tūkstančiams jų skolininkų.

 

Fizinių asmenų bankroto įstatymas: kas už ir kas prieš?
Pasak kalbinamo finansų analitiko, nors ir išėjusio į pensiją, tačiau ir toliau kiekvieną dieną kompiuterio ekrane tiriančio bankų skelbiamus duomenis, minėto įstymo priėmimu Seime rūpinasi vos pora parlamentarių: B. Vėsaitė ir L. Graužinienė. Va kur galėtų pasireikšti mūsų parlamentarai, neatsistebi V.Trukšinas: juk būtų ginami piliečių interesai prieš didžiulę galią įgijusius bankus. Kiek iš mūsų gali pasibylinėti teismuose dėl savo, kaip indėlininko ar kredito gavėjo pažeistų teisių? Vienetai. O ir tie žino, kad turės reikalą su aukščiausios kategorijos teisininkais, atstovaujančiais banko interesus. Kažkodėl tyli ir Lietuvos bankas - matyt, jį tenkina esama situacija. O komerciniai bankai į minėto įstatymo galimą atsiradimą jau sureagavo perdėm agresyviai: ,,... kreditavimo aplinką galinčios bloginti teisinės iniciatyvos (turimas omeny Fizinių asmenų bankroto įstatymas - V.T.) leidžia teigti, kad artimiausioje ateityje kreditavimo procesas Lietuvoje nepagyvės“ (S.Kropas: „Kreditavimui pagyvėti artimiausioje ateityje nėra prielaidų“, ELTA ir lrytas.lt inf. 2009-06-30 17:46). V.Trukšino nuomone, tai yra akivaizdus bankų šantažas ar net grasinimas - ir šalies verslui, ir valdžiai.
Paradoksas: juk  būtent skandinaviški bankai į Lietuvą atnešė aukšto techninio, technologinio bei organizacinio lygio bankininkystę. Todėl  keista girdėti bankų atstovo priešinimąsi teisiškai ir civilizuotai (taip, kaip ir yra bankų ,,motinų“ tėviškėse - Švedijoje bei Danijoje), sutvarkyti bankų ir ekonominių sunkumų patiriančių jų skolininkų santykių reguliavimą. Juk Fizinių asmenų bankroto įstatymas nevirs bankų suteiktų paskolų DOVANOJIMO ar nurašymo įstatymu.
Arūnas Marcinkevičiu

<<atgal

 

 
kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai Į titulinį