KRAUNASI ...

NACIONALINIS ŽALOS IR SKOLŲ IŠIEŠKOJIMO CENTRAS

 

     
 

SIŪLYMAS LEISTI ĮMONĖMS PIRMIAUSIA KELTI NE BANKROTO, O NEMOKUMO BYLAS

Tobulinant bankroto teisę Lietuvoje vertėtų leisti įmonėms pirmiausiai kelti nemokumo bylą ir tik vėliau spręsti, likviduoti jas ar pertvarkyti. Taip pat tarp galinčiųjų bankrutuoti reikėtų įrašyti ir savo galimybių neapskaičiavusius fizinius asmenis.

Tokias mintis DELFI dėsto teisininkas doc. dr. Rimvydas Norkus, kartu su kolegomis išleidęs knygą „Bankroto teisė. I knyga“.

Tai pirmasis leidinys nepriklausomoje Lietuvoje, kuriame nagrinėjama bankroto teisė.

„Šiomis dienomis bankroto teisė ir bankroto bylų iškėlimas yra ypač aktualu, nes yra sutrikę didelės dalies įmonių atsiskaitymai: su viena bendrove yra neatsiskaitoma, ji savo ruožtu neatsiskaito su savo kreditoriais, ir tai sukelia vadinamąjį domino efektą“, – kalba knygos mokslinis redaktorius.

Jo žodžiais, pirmiausiai šiuo metu galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ) nėra labai aiškiai suformuluoti tikslai ir principai, nėra aišku, ko siekiama bankroto bylos iškėlimo pagrindais.

„Šiuo metu svarbiausia yra tai, kad kreditoriai iš karto turi žinoti, ko jie nori, ar jie nori, kad įmonė toliau funkcionuotų, ar jie nori, kad ji būtų likviduojama taikant ĮBĮ. Tai žinoti jiems iš pat pradžių yra pakankamai sudėtinga, nes nėra aišku, kiek yra kreditorių, kokie yra reiškiami reikalavimai, nėra aiškus įmonės turtas ir jos tikroji finansinė padėtis. Todėl lengviausias kelias Lietuvoje yra skelbti bankrotą, likviduoti, bet jeigu, tarkime, iškėlus bankroto bylą visgi paaiškėtų, kad galbūt neverta tos įmonės likviduoti iš bankroto kelio į restruktūrizavimą nėra. Todėl tinkamas variantas būtų iškelti bendrąją nemokumo bylą, kuri leistų vėliau nuspręsti, kaip elgtis su šia įmone“, - sako R. Norkus.

Nemokumo bylos iškėlimas, teisininko žodžiais, sudarytų galimybes restruktūrizuoti daugiau finansinių problemų turinčių įmonių, nes šiuo metu pradėjus bankroto bylą nebėra kelio atgal ir nebegalima pasirinkti jos restruktūrizavimo.

Teisininkas siūlytų Lietuvoje įvesti gresiančio nemokumo institutą, kuris sudarytų sąlygas įmonėms, turinčioms problemų, išvengti likvidavimo, nes kuriam laikui jos galėtų įgyti laikiną apsaugą.

„Pavyzdžiui, šiandien aš esu mokus, bet žinau, kad po dviejų mėnesių man ateina paskolos grąžinimo terminas ir aš tikrai žinau, kad jos negalėsiu grąžinti. Viena vertus, šiandien man nėra pagrindo kelti bankroto bylą, aš dar vykdau savo prievoles, bet žinau, kad po dviejų mėnesių jau nebevykdysiu. Vadinasi, tuos du mėnesius aš kažkaip turiu egzistuoti, sulaukti prievolės vykdymo termino suėjimo ir tik tada galiu tikėtis bankroto teisės apsaugos“, – dabartinių bankroto procedūrų pavyzdį pateikė R. Norkus.

Reikėtų laikinojo administratoriaus

Kartu, jo manymu, Lietuvoje vertėtų ne tik pakeisti bankroto administratorių skyrimo tvarką, bet ir aiškiau numatyti galimybę skirti laikinąjį bankroto administratorių.

„Kai yra kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ji dar neiškelta, kreditoriai siekia apsisaugoti nuo galimai nesąžiningų skolininko veiksmų, nes skolininkas jau matydamas, kad jam gresia bankrotas, dažnai siekia atsiskaityti su jam mielesniais kreditoriais arba pats kažkur perleidžia turtą. Vienas iš apsaugos kelių yra viso įmonės turto areštas, bet tokia priemonė yra efektyvi iš kreditoriaus pusės, bet dažnai neproporcinga iš skolininko pusės, nes jo veikla iš principo visiškai sustoja. Todėl tam padėtų laikinasis administratorius, kurį teismas paskirtų iki bankroto bylos iškėlimo ir jis ateitų į įmonę, veiktų su jos vadovu ir prižiūrėtų jo veiksmus. Kita laikinojo administratoriaus funkcija būtų įvertinti įmonės veiklos perspektyvą ir tikrąją jos finansinę būklę, o tai padėtų teismui nustatyti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki“, – apie pasiūlymą kalba R. Norkus.

Šiuo metu specialaus teisinio reguliavimo, anot jo, leidžiančio paskirti laikinąjį bankroto administratorių, nėra, bet nėra ir tiesioginio draudimo tai daryti.

Teisininkas taip pat laikosi nuomonės, kad Lietuvoje reikėtų nustatyti tikslesnę bankroto administratoriaus pasirinkimo procedūrą.

„Šiuo metu administratoriaus kandidatūrą siūlo tas, kas kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jį gali pasiūlyti ir kiti suinteresuoti asmenys, jie dažnai tai ir daro. Teismas gali atmesti siūlomo administratoriaus kandidatūrą ir paprašyti pateikti kažkokią kitą kandidatūrą ir kažkurį pasirinkti. Tai paliekama teismų pasirinkimo laisvei, tačiau teismų praktikos suformuoti kriterijai yra lankstūs, ir visada gali likti abejonių, kodėl pasirinktas vienas arba kitas administratorius“, – sako jis.

Todėl R. Norkaus manymu, vertingiau būtų nustatyti panašią į kaimyninių šalių sistemą.

„Rusijoje, pavyzdžiui, bankroto administratorių pateikia ne suinteresuotos šalys, bet penkis administratorius siūlo administratorių savivaldos institucijos. Iš jų po vieną gali nušalinti abi suinteresuotos šalys ir galiausiai lieka trys, iš kurių renkasi teismas. Latvijoje apskritai egzistuoja kompiuterinė administratorių parinkimo procedūra“, – pavyzdį pateikia pašnekovas.

Lietuvoje, pavyzdžiui, penkis bankroto administratorius galėtų pasiūlyti Įmonių bankroto valdymo departamentas.

Už „antrą šansą“ prasiskolinusiems žmonėms

R. Norkus, kalbėdamas apie įmonių bankroto procedūras nepamiršta ir fizinių asmenų, kurie šiuo metu neturi teisės bankrutuoti ir viską pradėti iš naujo. Jis sako esąs šalininkas siūlymų leisti bankrutuoti tiek fiziniams asmenims, besiverčiantiems verslu, tiek vartojimui pasiskolinusiems fiziniams asmenims.

„Kalbant apie tokius asmenis, kurie verčiasi verslu, jie iš tikrųjų užsiima tuo pačiu, ką daro juridiniai asmenys, vienintelis skirtumas yra tas, kad jie tai daro neįsteigę įmonės. Vien todėl, kad jie veiklą vykdo neįsteigę įmonės ir dirba, pavyzdžiui, išsiėmę verslo liudijimą, jie konkurenciniu požiūriu atsiduria blogesnėje situacijoje nei juridiniai asmenys. Be to, konkurenciniu požiūriu jie atsiduria blogesnėje situacijoje nei užsienio fiziniai asmenys tose valstybėse, kur fizinių asmenų bankrotas egzistuoja, pavyzdžiui, Vokietijoje“, – argumentuoja teisininkas.

„Vartotojai yra šiek tiek skirtingoje situacijoje, nes jie nėra tie ekonomiškai aktyvūs subjektai. Jie nieko nekūrė ir tiesiog vartojo: pirko televizorius lizingo būdu, ėmė būsto paskolas, tenkino savo poreikius ir apsiskaičiavo. Čia klausimas yra šiek tiek sudėtingesnis, ką mes su tokiais asmenimis turime daryti. Keliai yra du – arba leidžiame jiems iki gyvenimo pabaigos mokėti skolas, arba bandome jiems suteikti antro šanso galimybę. Iš mūsų Konstitucijos išplaukia, kad mūsų valstybė yra socialiai orientuota ir socialiniai argumentai reikalautų bandyti tą asmenį gelbėti. Bet čia atsiranda kita problema – kreditoriai. Kodėl kreditoriai turi atsisakyti dalies savo skolos vien todėl, kad valstybė nori gelbėti fizinį asmenį?“ - tęsia R. Norkus.

Tačiau, jo manymu, leidus žmogui bankrutuoti ir suteikus jam viltį, kad po kokių penkerių ar šešerių metų jo skolos gali būti nurašytos, jis būtų suinteresuotas dirbti legaliai ir grąžintų bent dalį skolų, tuo tarpu neleidus, jis gali pasitraukti į šešėlį ir visą gyvenimą slėpti savo pajamas.

Šaltinis: www. Delfi.lt

<<atga

 

 
kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai kontaktai Į titulinį